среда, 23 декабря 2009 г.
Vakaras Akropolyje
Artėjant Kalėdom, gruodžio 18ą dieną, mes nuvykom su mama ir broliuku į Kauną, galvodami, kad nuvažiuosim į Kalėdinę eglutę,VDU, tačiau mes taip ir nenuvažiavom į Kalėdinę eglutę, kadangi jau šventė buvo pasibaigus. Pasirodo, brolis Jurijus, sumaišė valandą, kurią vyko tas renginys.Taigi, kadangi mums neišėjo pažiūrėti Kalėdinės šventės, o mes jau buvome atvykę į Kauną, kad tas atvykimas nebūtų veltui, mes nuėjome į Akropolį.
Prie Akropolio mes pamatėme ledinius rūmus, kuriuose buvo parduodama coca cola. Mes nusprendėme nusifotografuoti prie tų rūmų, ir juose, užfiksuoti, taip sakant, tuos rūmus.
Tie rūmai atrodė taip įspūdingai, kad mes negalėjome praeiti pro šalį!Kokį gerą pusvalandį mes prabuvome prie tų rūmų, o gal ir daugiau, fotografuodamiesi,tai prie eglutės, tai prie ledinio baro.
Mums pasidarė taip smagu ir gerą, tad visos foto atrodo laimingos. Gerai, kai yra tokių dienų, kada žmonės nuvažiuoja kur nors į nuostabią vietą, tiesiog papoilsiaut, praleisti smagiai laiką.
Ypač smagu pasivaikščioti naktį po žvaigždėmis, tai taip romantiška!Man labai patinka. Nuostabus jausmas apima sėdint ledinėse rūmuose,tamsią-tamsią ir šaltą-šaltą naktį. Rūmų lediniai luitai graviruoti gražiu piešiniu, taigi ten buvo į ką pažiūrėt. Ten buvo taip gražu, kad negalėjome atsistebėti darbininkų darbais.
Po kelių min. fotografavimosi mes taip sušalom, būdami rūmuose, kad jau šalta buvo stovėti vienoj vietoj, mes turėjom trepsėti kojom, kad nebūtų taip šalta.
Galiausiai, mes nutarėm, kad jau laikas eiti į patį Akropolį.
Užėję į Akropolį, mes nuėjome pažiūrėti visokiausių papuošalų, vaikščiojome ir apžiūrinėjome, ko yra Akropolyje. Tiems, kas būna Akropolyje dažnai, tai gal ir atrodo kasdieniška, jie žino kas kur randasi, ir žino viską kas parduodama Akropolyje, o tiems, kas retai būna tokioje parduotuvėje, tai atrodo kaskart vis naujai. Pažiūrėję, ko esama Akropolyje, mes pastebėjome, kad brolis Jurijus dar neatėjo, mes dar palaukėm brolio, ir kai jis atėjo, mes susitarėm, kad broliai nueis pažaisti boulingą, o mes su mama, tuo metu, paieškosim pėdkelnes žiemines, kurių man reikėjo. Beieškodamos pėdkelnių, mes radom labai gražią eglę, prie kurios taipogi aš nusifotografavau.
Labai graži eglė!Taipogi Can Can restorano reklaminė afiša, kuriame dirbo mano brolis Valerijus. Foto labai gerai gavosi.Užėjus į vieną parduotuvę aš nusipirkau kiniškas lazdeles. Parduotuvės su pėdkelnėmis mes taip ir neradom, mums nusibodo ieškoti tos parduotuvės ir mes nuėjom į boulingą, prisijungti prie brolių žaisti.
Man labai patiko žaisti boulingą, tai labai įdomus žaidimas. Aš padariau iš pirmo karto straiką, iš antro karto taipogi išėjo straikas, trečią kartą ir sekančius kartus numušdavau visus kėglius iš dviejų kartų. Kaip pradedančiam boulingo žaidėjui, galvoju, man sekėsi gerai. Pažaidus boulingą mes nusifotografavom visi kartu prie eglės, greitai suradom parduotuvę, kurioje parduodamos pėdkelnės, nusipirkom pėdkelnes ir išėjom iš Akropolio į stotį.
Stotyje, pažiūrėję į laiko tvarkaraštį mes supratom, kad per anksti atėjom, dar buvo laiko iki autobuso atvažiavimo, taigi mes dar užsukom į Maksimą, esančią netoli stoties, apsipirkome, ir atėję vėl į stotį atsisėdom į jau atvažiavusį autobusą, atsisveikinę su broliu, ir padėkoję už smagiai praleistą kartu laiką, mes nuvažiavom namo.
Prie Akropolio mes pamatėme ledinius rūmus, kuriuose buvo parduodama coca cola. Mes nusprendėme nusifotografuoti prie tų rūmų, ir juose, užfiksuoti, taip sakant, tuos rūmus.
Tie rūmai atrodė taip įspūdingai, kad mes negalėjome praeiti pro šalį!Kokį gerą pusvalandį mes prabuvome prie tų rūmų, o gal ir daugiau, fotografuodamiesi,tai prie eglutės, tai prie ledinio baro.
Mums pasidarė taip smagu ir gerą, tad visos foto atrodo laimingos. Gerai, kai yra tokių dienų, kada žmonės nuvažiuoja kur nors į nuostabią vietą, tiesiog papoilsiaut, praleisti smagiai laiką.
Ypač smagu pasivaikščioti naktį po žvaigždėmis, tai taip romantiška!Man labai patinka. Nuostabus jausmas apima sėdint ledinėse rūmuose,tamsią-tamsią ir šaltą-šaltą naktį. Rūmų lediniai luitai graviruoti gražiu piešiniu, taigi ten buvo į ką pažiūrėt. Ten buvo taip gražu, kad negalėjome atsistebėti darbininkų darbais.
Po kelių min. fotografavimosi mes taip sušalom, būdami rūmuose, kad jau šalta buvo stovėti vienoj vietoj, mes turėjom trepsėti kojom, kad nebūtų taip šalta.
Galiausiai, mes nutarėm, kad jau laikas eiti į patį Akropolį.Užėję į Akropolį, mes nuėjome pažiūrėti visokiausių papuošalų, vaikščiojome ir apžiūrinėjome, ko yra Akropolyje. Tiems, kas būna Akropolyje dažnai, tai gal ir atrodo kasdieniška, jie žino kas kur randasi, ir žino viską kas parduodama Akropolyje, o tiems, kas retai būna tokioje parduotuvėje, tai atrodo kaskart vis naujai. Pažiūrėję, ko esama Akropolyje, mes pastebėjome, kad brolis Jurijus dar neatėjo, mes dar palaukėm brolio, ir kai jis atėjo, mes susitarėm, kad broliai nueis pažaisti boulingą, o mes su mama, tuo metu, paieškosim pėdkelnes žiemines, kurių man reikėjo. Beieškodamos pėdkelnių, mes radom labai gražią eglę, prie kurios taipogi aš nusifotografavau.
Labai graži eglė!Taipogi Can Can restorano reklaminė afiša, kuriame dirbo mano brolis Valerijus. Foto labai gerai gavosi.Užėjus į vieną parduotuvę aš nusipirkau kiniškas lazdeles. Parduotuvės su pėdkelnėmis mes taip ir neradom, mums nusibodo ieškoti tos parduotuvės ir mes nuėjom į boulingą, prisijungti prie brolių žaisti.
Man labai patiko žaisti boulingą, tai labai įdomus žaidimas. Aš padariau iš pirmo karto straiką, iš antro karto taipogi išėjo straikas, trečią kartą ir sekančius kartus numušdavau visus kėglius iš dviejų kartų. Kaip pradedančiam boulingo žaidėjui, galvoju, man sekėsi gerai. Pažaidus boulingą mes nusifotografavom visi kartu prie eglės, greitai suradom parduotuvę, kurioje parduodamos pėdkelnės, nusipirkom pėdkelnes ir išėjom iš Akropolio į stotį.
Stotyje, pažiūrėję į laiko tvarkaraštį mes supratom, kad per anksti atėjom, dar buvo laiko iki autobuso atvažiavimo, taigi mes dar užsukom į Maksimą, esančią netoli stoties, apsipirkome, ir atėję vėl į stotį atsisėdom į jau atvažiavusį autobusą, atsisveikinę su broliu, ir padėkoję už smagiai praleistą kartu laiką, mes nuvažiavom namo.
суббота, 5 декабря 2009 г.
Love is the answer.
Klausydama šios dainos pagalvojau :"Negerai, kad mes pykstamės vieni su kitais,tai tas pats kaip ir tas mūšis, apie kurį dainuojama dainoje. Jei aš turiu problemų, tai nereiškia, kad mano pyktis turi sugriaut mano draugystę su draugais. Taip, aš neįstengiu atleisti draugui išdavyste ir apgaulę, tačiau tai neturi sutrukdyti man matytis su kitais draugais ir bendrauti su jais. Gerai pagalvojus, gal aš ir paskubėjau, sakydama, kad neatvažiuosiu daugiau į Kauną. Tačiau, aš jau ir žinosiu, kokie mano draugai."
Песня - Разведи огонь.
Jėzus niekada neapgauna, neišduoda, nesityčioja,ir nepalieka nelaimėje žmonių. Jam rūpi kiekvienas žmogus, nuoširdžiai tikintis Jėzumi.Jis rūpinasi kiekvienu žmogumi, sunkiu momentu padeda mums, o mes pamirštam padėkoti Jam, arba dėkojam,tik tada kai išsisprendžia kokia nors problema. Žmogus tuo ir skiriasi nuo Dievo,kad jis nesugeba dėkoti Dievui tada, kai jam blogai, kai jam nutiko bloga situacija, Dievo išbandymas. Šiuolaikiniam žmogui tokioj situacijoj būna bloga nuotaika, liūdna ar dar kas nors, tik ne padėka Dievui ir romumas. Nėra kantrumo tuo metu. Tačiau Dievas turi visą tai, ir kantriai laukia kiekvieno žmogaus šioje žemėje, padeda jam, palaiko,tik Jis yra Vienintelis Tikrasis Draugas, kuriuo galima pasitikėti, nes žmonės nelabai patikimi, ir vis gi apgauna, išduoda, palieka nelaimei, ir t.t.
Подписаться на:
Сообщения (Atom)